4 PAMOKA - MIRTIS
Laikrasčų antrašteš nuolat skelbia apeė įrykurias relaimes. Greita ir prievartinė mirtis sukelia smalsumą; bet pati mirties tema nėra nauja ir, kaip bebūtų keista, nesukelia ypatingo domėjimosi. Tačiau tuo metu, kol jūs skaitėte pirmuosius du sakinius, apytiksliai paskaičiavus mirė 25-30 žmonių (t.y. daugiau negu 6250 žmonių per valandą arba 150 000 per dieną). Vieną dieną jūs taip pat pakliūsite į jų tarpą! Vargu ar tai įvyks dėl nelaimingo atsitikimo, palyginti nedaugelis miršta tokiu būdu. Vis dėlto vieną įprastą dieną jūsų monotoniškas gyvvnimas baigsis, ir pasaulis toliau egzistuos be jūsų. Štai kodėl mirties temos nagrinėjimas tiesiog būtinas.
Galvojant apie mirtį, kyla klausimai: "Kas aš?", "Kas atsitiks su manimi, kai aš mirsiu?", "Kaip aš galiu atitikti Dievo tikslus Jo kūryboje?".
Galimi trys pagrindiniai požiūriai į mirtį:
1. Ignoruoti ją
2. Manyti, kad mirtis atrodo ne tokia, kokia ji iš tiesų yra.
3. Suprantant jos neišvengiamumą, ieškoti išsigelbėjimo būdų.
Išsamiau panagrinėkime šiuos tris požiūrius.
1. Mirties ignoravimas
Šis požiūris būdingas vis didesniam skaičiui žmonių, kuriuos veikia vakarietiška kultūra. Materialistinės filosofijos, dominuojančios vakarietiškoje visuomenėje, sukoncentruotos į mokslą. Mokslinis požiūris į gyvenimo problemas remiasi dalykais, kurie gali būti ištirti. Tokius klausimus, kaip "Kas atsitinka po mirties?", neįmanoma ištirti moksliškai, todėl jie daugiausia ignoruojami.
Daugelis mokslo stebuklais apakintų žmonių stengiasi visiškai negalvoti apie mirtį.
2. Požiūris, kad mirtis ne tokia, kokia ji yra iš tiesų
Tai labai senas požiūris, kurio laikosi dauguma pasaulio religijų. Jos tvirtina, kad mirtis nėra gyvenimo pabaiga, bet vartai į nemirtingumą. Šio tikėjimo, turinčio labai daug formų, ištakose glūdi mintis, kad žmogus turi "nemirtingą sielą", t.y. žmogus turi kažką nemirštančio, kas po mirties atsiskiria nuo kūno ir toliau egzistuoja kitu pavidalu.
Bet patvirtinti šią mintį negali nei patirtis, nei viso pasaulio knygos, kurios egzistuoja atskirai nuo Biblijos (2 Timotiejui 3:16) ir yra tik žmonių apmąstymai. Sekti tokiais žmonėmis yra tas pats, kas judėti visiškoje tamsoje apčiuopomis. Eksperimentai telepatijos ir ekstrasensorikos srityse gali įrodyti, kad žmoguje yra "kažkas", ko mokslas neištyrė, bet negali įrodyti, kad šis "kažkas" gyvena kūnui mirus. Žmogui reikia patikimo jo Kūrėjo Dievo paaiškinimo apie mirtį.
Biblija yra knyga, kuri adskleidžia mums visa tai. O iš žmogaus reikalaujama:
3. Suprantant mirties neišvengiamumą, ieškoti išsigelbėjimo būdų
NIEKUR BIBLIJOJE NEĮMANOMA RASTI PATVIRTINIMO, KAD ŽMOGUS TURI NEMIRTINGĄ SIELĄ, KURI GYVENA PO MIRTIES
Galbūt šie žodžiai šokiruos tuos, kurie yra priėmę katalikų tikėjimą. Bet Biblija sako:
"Gyvieji žino, kad jie mirs, bet mirusieji nieko nebežino".
"Kape, į kurį eisi, nebus nei darbo, nei minčių, nei supratimo, nei išminties" (Ekleziasto 9:5,10).
Šis faktas gali būti ne itin malonus dalykas apmąstymams, bet būtent toks mąstymas atves prie nuolankumo ir padės rasti išgelbėjimo kelią, kurio taip reikia žmogui.
IŠGELBĖJIMAS PRASIDEDA NUO NUOLANKUMO
Dievas paskelbė: "Aš pažvelgsiu į žmogų, kuris yra vargšas bei turi atgailaujančią dvasią ir dreba prieš mano žodį" (Izaijo 66:2).
Čia minimas "vargšas" reiškia žmogų, kuris supranta, jog jis neturi nieko vertingo, kol yra mirtingas. Žodis "atgailaujantis" reiškia "paklusnus".
Žmogus iš prigimities yra išdidi būtybė. Nemirtingos sielos idėja remiasi jo įgimtu išdidumu. Bet atvirai kalbant, mes turėtume atmesti visas mūsų išankstines nuostatas, kad ir kaip jos bebūtų gundančios, ir įdėmiai studijuoti viską, ką mums atskleidė Dievas apie žmogaus prigimties būseną.
ŽMOGAUS PRIGIMTIS
Biblija veda mus link šios svarbios temos ištakų. Ji pasakoja apie tai, kaip po žmogaus sukūrimo į pasaulį atėjo mirtis. Biblinė istorija apie pirmuosius žmones, Adomą ir Ievą, nėra mitas! Giliau panagrinėkime faktus, užrašytus pirmuosiuose Biblijos skyriuose.
"Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela" (Pradžios 2:7).
Adomo kūnas buvo sukurtas iš elementų, sudarančių bet kurios materijos pagrindą. Šiuos elementus visagalis Kūrėjas nuostabiu būdu sujungė žmogaus kūne, visuose jo sudėtinguose ir tarpusavyje susietuose organuose. Iš principo tą patį stebuklą galima matyti sekant vaiko vystymąsį motinos įsčiose.
Sukurtam iš žemės dulkių Adomo kūnui gyvybę davė Dievas, kuris "įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą", ir negyvas kūnas "tapo gyva siela".
SIELA
Gyvybė yra paslaptingas, nesuprantamas, bet tuo pat metu gana apibrėžtas bruožas, kuriuo apdovanota materija. Šiuo metu nėra įrodymų, patvirtinančių, kad gyvybė gali egzistuoti nepriklausomai nuo kūno. Biblija atskleidžia ir patirtis rodo, kad "kūnas" ir "gyvybė" yra nedalūs ir kartu sudaro "gyvą sielą" ar "gyvą būtybę".
Žodis "siela" dažnai naudojamas Biblijoje tiek kalbant apie žmogų, tiek ir apie gyvūnus. Šį žodį galima išversti kaip "mintys", "gyvūnas", "žmogus", "būtybė", bet niekaip negalima jo susieti su nemirtingumo idėja.
GYVA SIELA
Pradžios 2:7 žodžiai "Taip žmogus tapo gyva siela" reiškia, kad žmogus tapo gyva būtybe, panašiai kaip ir kiti Dievo kūriniai. Perskaitykite Ekleziasto 3:19-20: "Žmonėms atsitinka kaip ir gyvuliams: kaip vieni miršta, taip ir kiti, ir visi vienodai kvėpuoja. Žmogus nėra pranašesnis už gyvulius; viskas yra tuštybė. Visi eina į vieną vietą; visi yra iš dulkių ir vėl pavirs dulkėmis".
Žodis "siela" riškia " būtybė". Siela yra žmogus. Siela negali gyventi atskirai nuo žmogaus ar gyvūno. Pateiktos eilutės rodo visišką žmogaus priklausomybę nuo Dievo. Jei Dievas pasiima kvapą (arba dvasią) iš žmogaus, pastarasis tampa mirusia būtybe. Tai labai svarbu suprasti, kadangi daugelis krikščionių laikosi požiūrio, kad žmogus turi nemirtingą sielą, gyvenančią po mirties. Biblija to nemoko. Faktiškai štai tame ir slypi gyvatės melas Edeno sode. Ji pasakė Ievai: "Nemirsite!",- kas visiškai prieštaravo tam, ką Adomui ir Ievai buvo pasakęs Dievas. Ekleziasto 12:7 dar kartą įrodo žmogiško egzistavimo priklausomybę nuo Dievo: "Dulkės sugrįš į žemę, iš kurios kilo, o dvasia - pas Dievą, kuris ją davė". Nėra įrodyta, kad po mirties žmogus pakyla į dangų. Perskaitykite Jono 3:13, ypatingą dėmesį atkreipdami į žodžius: "Niekas nėra pakilęs į dangų". Žmogus miršta dėl nuodėmės: "Siela, kuri nusikalsta, mirs". O Laiške Romiečiams 3:23 mes skaitome: "Nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės". Todėl visi miršta patekdami į bejausmę būseną iki prisikėlimo. 1 Laiško Korintiečiams 15 skyriuje pasakojama apie prisikėlimo viltį.
ŽMOGUS SUKURTAS TAM, KAD VYKDYTŲ DIEVO VALIĄ
Žmogus, kaip ir kiti kūriniai, sukurtas apibrėžtam tikslui - tarnauti Dievui. "Tu visa sutvėrei - Tavo valia visa yra ir buvo sutverta" (Apreiškimo 4:11).
Skirtingai nuo gyvūnų žmogus turi laisvą valią, todėl gali kontroliuoti savo elgesį ir, aišku, rinktis - būti paklusniam Dievo įsakymams ar ne. Kiek malonumo Dievui gali suteikti žmogus, naudodamas turimą laisvą valią kad tarnautų Viešpačiui, o ne sau. Šį malonumą kažkuria prasme galima palyginti su tuo, kurį tėvams suteikia vaikai, klausantys ir gerbiantiy juos.
ŽMOGAUS NUOPOLIS
Kad patikrintų, kaip pasielgs Adomas ir Ieva su gauta laisva valia, Dievas davė jiems paprastą išbandymą. Jiems buvo įsakyta: "Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti, bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi" (Pradžios 2:16:17).
Žmogus nusidėjo ir šitaip pats pasmerkė save mirčiai. Adomą ir Ievą gundė gyvatė, kuri pasakė jiems, kad jie bus kaip dievai, pažistantys gėrį ir blogį, o taip pat vaisiai atrodė gundantys ir geri valgymui. Šitaip jų išdidumas ir aistra sužlugdė juos. Nuo to laiko šie du charakterio bruožai vyrauja pas daugumą žmonių. Atkreipkite dėmesį, kokiais žodžiais žaltys gundė Ievą: "Nemirsite!" (Pradžios 3:4).
Tai buvo melas, atmetantis Dievo žodį; melas, kuris tapo žmonių sukurtų tikėjimų pagrindu.
NUOSPRENDIS ŽMOGUI
Dievas nubaudė Adomą ir Ievą už jų nuodėmę. Svarbu žinoti, Dievo pasakytus žodžius nes jie iš esmės apibūdina mirties:
"Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi" (Pradžios 3:19).
Tai yra, žmogui mirus, jo egzistavimas baigiasi ir kūnas suskyla į elementus, iš kurių sukurtas. "Kai dvasia jų iškeliauja, jie grįžta į žemę; tą pačią dieną jų sumanymai žūva" (Psalmė 146:4).
Mirtis yra bausmė už nepaklusnumą Dievo žodžiui. Po to, kai Dievas pasakė tai, Jis pastatė sargą, kad žmogus nesuvalgytų gyvenimo medžio vaisių ir "negyventų per amžius" (Pradžios 3:22).
NUODĖMĖ
Mirtis yra bausmė už nuodėmes. "Siela, kuri nusikalsta, mirs" (Ezechielio 18:4).
Šio teiginio logika labai paprasta. NUODĖMĖ ATNEŠA MIRTĮ. Todėl labai svarbu žinoti, kas yra nuodėmė, jei norime išvengti amžinos mirties.
Nuodėmė yra netikėjimas Dievo Žodžiu ir nepaklusnumas Jo valiai. Nuodėmė veikia visus žmones.
"Visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės" (Romiečiams 3:23).
Adomas ir Ieva perdavė šią fatališką tendenciją visiems savo palikuonims. Ši yda žmoguje sudaro "žmogišką prigimtį", kuri Biblijoje dar vadinama "kūnu" ar "kūniškomis mintimis".
Tai gali turėti daug išraiškų: "Kūno darbai aiškūs - tai paleistuvavimas, ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaikos, pavyduliavimai, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydas, žmogžudystės, girtavimai, orgijos ir panašūs dalykai" (Galatams 5:19-21).
Tai įprastas sąrašas dalykų, lydinčių gyvenimą, kurį pradėjo Adomas ir Ieva maždaug prieš šešis tūkstančius metų. Atkaklus nesirūpinimas Dievo keliais atvedė pasaulį į dabartinę siaubingą būseną.
VIENINTELĖ VILTIS
2 pamokoje mes susipažinome su kai kuriais Dievo charakterio bruožais. Dabar jau esame trumpai apžvelgę ir žmogaus charakaterį. Akivaizdų ir pritrenkiantį jų skirtumą Dievas išreiškė šiais žodžiais:
"Mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai - ne jūsų keliai,- sako Viešpats.- Nes kiek dangūs yra aukščiau už žemę, tiek mano keliai aukštesni už jūsų kelius ir mano mintys - už jūsų mintis" (Izaijo 55:8,9).
Išaiškėja ne tik tai, kodėl žmogus miršta, bet ir kodėl jis turi mirti. Dievas yra teisingas ir Jo teisingumas negali leisti nusidėjėliams gyventi amžinai. Bet kitos dvi Dievo savybės yra Jo gailestingumas ir atlaidumas.
"Tu atleidi nuodėmes, kad Tavęs bijotų" (Psalmių 130:4). Dievo atleidimas yra svarbus, nes žmogus negali nenusidėti. "Jei sakome, kad neturime nuodėmės,- klaidiname patys save" (1 Jono 1:8).
Biblija smulkiai pasakoja apie Viešpaties kelią - vienintelį kelią, kuris išlaisvins mus iš nuodėmės ir mirties. Kelias, išreiškiant tai žodžiais, yra "per tikėjimą". Tikėjimas, kurio reikalauja Dievas, yra ypatingas dalykas. "Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome" (Žydams 11:1).
Tikrasis tikėjimas nėra aklas pasitikėjimas ar tikėjimas absurdiškais dalykais. Tai visiškas pasitikėjimas Dievu ir tvirtas įsitikinimas, kad Jis įvykdys tai, ką pažadėjo, netgi jei tų pažadų išpildymas atrodo neįmanomas. Išreikšti savo tikėjimą mes galime paklusdami Dievo įsakymams. Laiško Žydams 12 skyriuje pateikta daug praktiškų tikėjimo pavyzdžių. Didžiausias iš jų buvo Abraomo parodytas tikėjimas. "Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu" (Pradžios 15:6).
Jis parodė savo tikėjimą paklusdamas Dievui. Perskaitykite Jokūbo 2:17-26.
Tikėjimas ir klusnumas dėl Dievo malonės gali suteikti mums nuodėmių atleidimą, o vėliau ir išlaisvinimą iš mirties. ŽMOGUI TAI VIENINTELĖ VILTIS GAUTI NEMIRTINGUMĄ. Juk amžinasis gyvenimas iš tiesų yra dovana.
"Dievo dovana - amžinasis gyvvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį" (Romiečiams 6:23).
Kaip tai tapo įmanoma per Jėzaus Kristaus auką, nagrinėjama kitoje pamokoje. Amžinasis gyvenimas bus duotas ateityje, kuomet įvyks mirusiųjų prisikėlimas. "Daugelis miegančių žemės dulkėse (t.y. mirusių) pabus: vieni - amžinam gyvenimui" (Danieliaus 12:2).
Tada tie, kurie bus verti šios brangios dovanos, gaus nemirtingumą. Aišku, "mirusiųjų prisikėlimas" gali skambėti neįtikinamai, bet tai vienas iš tų dalykų, kuriais Dievas reikalauja tikėti. Mes žinome, kad Dievui įmanoma viskas.
Prisikėlimas įvyks, kai Jėzus Kristus grįš į Žemę. "Nes pats Viešpats nužengs iš dangaus,... ir mirusieji Kristuje prisikels pirmiausia" (1 Tesalonikiečiams 4:16).
Ženklai, parodantys mums, kad šie pranašaujamieji įvykiai yra labai arti, bus nagrinėjami šio kurso 9 pamokoje. Mums reikia būti pasiruošusiems šiai dienai.
APIBENDRINIMAS
1. Mirtis yra gyvenimo pabaiga, o ne kelias į nemirtingumą.
2. Išgelbėjimas prasideda nuo nuolankumo.
3. Mirties priežastis yra nuodėmė.
4. Nuodėmė - tai netikėjimas Dievo Žodžiu ir nepaklusnumas Jo valiai.
5. Žmogus negali nenusidėti.
6. Žmogus gali gauti atleidimą tikėdamas Dievo Žodžiu ir paklusdamas Jo valiai.
7. Tikėjimas - tai pasitikėjimas Dievo Žodžiu ir yra parodomas paklustant Jam.
8. Amžinasis gyvenimas yra Dievo dovana, kurią gaus visi tikintys Jo vaikai.
9. Amžinasis gyvenimas bus duotas prisikėlimo metu, kai Jėzus grįš į Žemę; žmogui tai vienintelė viltis gauti nemirtingumą.
IŠTRAUKOS SKAITYMUI
Pradžios 2 ir 3 Psalmių 49 ir 146
Ekleziasto 9 Romiečiams 5 ir 6
1 Korintiečiams 15
4 PAMOKOS TESTAS
Pabraukite kiekvieno klausimo teisingą atsakymo variantą irč perrašę juos į BENDRĄ ATSAKYMŲ LAPĄ, esantį brošiūros gale, arba surasę teisingus atsakymus į atskirą popieriaus lapą išsiųskite jį mums. Užpildytą testo lapą pasilikite sau pasitik - rinimui.
1. Kurie iš šių teiginių yra teisingi?
a) Nuodėmė atneša mirtį b) Visi žmonės nuodėmingi c) Amžinasis gyvenimas yra Dievo dovana d) Geri žmonės nemiršta
2. Kurios eilutės iš Biblijos rodo, kad mirtis - tai bejausmė būsena?
a) Patarlių 9:5 b) Ezechielio 9:5 c) Ekleziasto 9:5 d) Esteros 9:5
3. Kokį bruožą privalo turėti žmogus, ieškantis išgelbėjimo?
a) Išdidumą b) Turtą c) Nuolankumą d) Laimę
4. Biblija moko, kad Dievas sutvėrė žmogų iš...
a) kitos būtybės b) žemės dulkių c) vandens d) Jis nesukūrė jo
5. Kas yra "gyva siela"?
a) Gyva būtybė b) Akis c) Žmogaus dalis, kuri gyvena amžinai d) Nemirtinga būtybė
6. Kam buvo sukurtas žmogus?
a) Kad prižiūrėtų gyvūnus b) Kad dirbtų žemę c) Kad vykdytų Dievo valią d) Kad tenkintų save
7.Kaip Dievas nubaudė Adomą ir Ievą už jų nepaklusnumą?
a) Bausme tapo mirtis b) Jie buvo primušti c) Dievas visiškai atstūmė juos d) Jie buvo užmėtyti akmenimis
8. Kas yra nuodėmė?
a) Kūniškos mintys b) Mirtis c) Nusižengimas Dievo Įstatymui d) Žmogaus prigimtis
9. Tikėjimas yra ...
a) tikėti neįmanomu dalyku b) Dievo plano žinojimas c) pasitikėjimas nežinomybe d) užtikrinimas to, kuo viliamės, ir parodymas to, ko nematome
10. Biblija moko, kad...
a) vilties nėra b) įvyks prisikėlimas iš mirusiųjų c) gyvenimo pabaigoje visų laukia mirtis d) teisieji bus nemirtingi danguje
PAPILDYMAS
KUR MES PATENKAME PO MIRTIES?
Jeigu jūs pripažistate religinius įsitikinimus, kurių laikosi dauguma, tada į šį klausimą atsakysite taip: "Tai priklauso nuo to, kaip mes elgėmės būdami gyvi; jei darėme gerus dalykus, tuomet mes pateksime į dangų; o jei ne, tuomet...". Galbūt čia jūs suabejosite. Jūs nesate tikri, bet manote, kad "į pragarą".
Ar jūs nustebsite išgirdę, jog šis atsakymas yra visiškai neteisingas; kad, kalbant paprastai ir aiškiai, kai mes mirštame, mes esame NEGYVI ir nepatenkame niekur kitur, o tiktai į kapą? Tai gali jus netgi supykdyti. Bet jei jūs esate mąstantis žmogus, jūs nusiraminsite ir paklausite: "Ar tikrai tai tiesa?" Biblijos mokymu paremtas atsakymas yra tvirtas "taip", ir vienintelis gyvenimas po mirties, apie kurį kalba Biblija, yra tas, kuris bus suteiktas po mirusiųjų prisikėlimo Kristui sugrįžus iš dangaus. Jei ieškote įrodymų, jūs rasite juos Biblijoje, ir jūsų nuoširdžios pastangos bus apdovanotos.
Jūs suvoksite:
1. Kad žmogaus kūnas yra žmogus:
"Viešpats Dievas padarė iš žemės molio žmogų" (Pradžios 2:7).
"Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas" (1 Korintiečiams 15:47).
"Abraomas atsakydamas tarė: Nors esu dulkė ir pelenai..." (Pradžios 18:27).
"Jis žino, kokia mūsų prigimtis, atsimena, kad mes esame dulkės" (Psalmė 102:14).
"Dulke esi ir dulke vėl pavirsi" (Pradžios 3:19).
Jeigu žmogaus kūnas yra žmogus, tai reiškia, kad mirus kūnui, žmogus taip pat miršta, todėl po mirties žmogus negali patekti į dangų ar pragarą.
2. Kad žmogaus gyvybė, arba žmogaus dvasia, nėra žmogus, bet žmogaus kvėpavimas, kuriam gyvybę teikia nematoma, tačiau reali Dievo energija ar jėga:
"Jis (Dievas) gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita" (Apaštalų darbai 17:25).
"Jo rankoje kiekvieno gyvojo siela ir visos žmonių giminės dvasia" (Jobo 12:10).
"Tas pats likimas yra žmonėms ir gyvuliams... Visų yra toks pats alsavimas" (Ekleziasto 3:19).
"Dvasia (po mirties) grįš atgal pas Dievą, kurs ją davė" (Ekleziasto 12:7).
Jei žmogaus gyvybė ir dvasia nėra žmogus, bet jam kvėpuoti leidžianti Dievo jėga, tai reiškia, kad po mirties tai gyvybei sugrįžus pas Dievą, ten sugrįžta ne žmogus, bet energija, kuri egzistavo prieš to žmogaus sukūrimą.
3. Kad Raštai niekur nekalba apie teisiųjų patekimą į dangų:
"Ne Dovydas pakilo į dangų" (Apaštalų darbai 2:34).
"Dangus yra Viespaties dangus, žemę gi jis davė žmonių vaikams" (Psalmę 114:16).
Jei Dovydas nepakilo į dangų, kaip to galime tikėtis mes?
4. Kad pagal Raštus mirusieji dar nėra gavę savo apdovanojimo: "Jie visi mirė tvirtai tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami, sveikindami ir išpažindami" (Žydams 11:13).
"Sutrimitavo septintasis angelas... atėjo tavo rūstybės laikas, metas teisti mirusius ir atsilyginti savo tarnams, pranašams ir šventiesiems" (Apreiškimas 11:15,18).
Jei mirusieji dar nėra gavę apdovanojimo, kaip gali būti teisingas plačiai paplitęs mokymas, pagal kurį žmogus gauna savo apdovanojimą tuoj po mirties?
5. Kad pagal Raštus mirusieji yra be sąmonės:
"Mirusieji gi visai nieko nebežino... jų meilė, ir jų neapykanta, ir pavydas jau seniai dingo" (Ekleziasto 9:6,7).
"Mirtyje nėra, kas atsimintų tave; mirusiųjų buveinėje kas tave šlovina?" (Psalmė 6:6).
"Ne mirusieji šlovina Viešpatį ir nė vienas, kurs nužengia į mirusiųjų buveinę" (Psalmė 113B:17).
"Ne mirusiųjų buveinė garbina tave ir ne mirtis šlovina tave" (Izaijo 38:18).
Jei mirusieji yra be sąmonės ir netgi neatsimena Dievo, jie negali mėgautis palaima danguje ar kentėti pragare, kaip kad moko plačiai paplitusi teologija.
6. Kad pagal Raštus mirusieji bus teisiami ir apdovanojami po prisikėlimo, kuomet Kristus vėl ateis į žemę.
"Tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime" (Luko 14:14).
"Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus" (Mato 16:27).
"Aš karštai prašau dėl Dievo ir Kristaus Jėzaus, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius, dėl jo apsireiškimo ir karalystės" (2 Timotiejui 4:1).
Jėzus sako, "kad ateis valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą (pasmerkimui)" (Jono 5:28,29).
"Daugelis tų, kurie miega žemės dulkėse, pabus, vieni amžinam gyvenimui, kiti sugėdinimui, kad matytų jį visuomet" (Danieliaus 12:2).
Jei mirusieji nebus teisiami iki Kristaus atėjimo, ar lieka vietos mokymui, pagal kurį apdovanojimas suteikiamas tuoj pat po mirties?
7. Kad teisieji bus ne tik apdovanoti nemirtinga prigimtimi, bet ir paveldės žemę:
"Palaiminti romieji: jie paveldės žemę" (Mato 5:5).
"Tie, kuriuos jis laimins, paveldės žemę" (Psalmė 36:22).
"Tie, kurie pasitiki Viešpačiu, paveldės žemę" (Psalmė 36:9).
"Teisusis gauna atlyginimą žemėje" (Patarlių 11:31).
"Aš tau (t.y. Dievo Sūnui (žr. 7 eil.)) duosiu... paveldėti žemės galus" (Psalmė 2:8).
"Jie viešpataus žemėje" (Apreiškimo 5:10).
Jei teisiųjų apdovanojimas yra žemės paveldėjimas, tada, aišku, nėra teisinga tikėti, kad jie bus apdovanoti "dangiškose buveinėse".
