Evangelijos šviesa

EVANGELIJA yra vilties ir džiaugsmo žinia visų rasių ir tautų žmonėms. Ir priešingai, žmonių sukurtos ir išplėtotos filosofinės sistemos, idealai ir etiniai principai nors iš pirmo žvilgsnio lyg ir žada geresnio gyvenimo viltį, bet paprastai nieko panašaus nepasiūlo. Socializmo ir komunizmo suklestėjimas ir žlugimas yra pavyzdžiai vilčių ir lūkesčių kurie sukūriami žmonių protuose, bet neatlaiko laiko išbandymo, o priklauso nuo nepastovios ir netvirtos žmogiškos prigimties.

Dievo žodyje randama Evangelija, arba Geroji Naujiena, nėra paremta žmonijos pastangomis sukurti tvirtą taiką pasaulyje.Tai dieviškas planas, įgyvendinamas Dievo jėgos - išugdytas Izraelio tautoje ir apvainikuotas Jėzaus Kristaus gimimu, mirtimi ir prisikėlimu. Evangelijos suteiktos vilties išsipildymas remiasi Jėzaus Kristaus, visagalio Dievo Sūnaus, pažadėtu sugrįžimu į žemę.

Biblijoje randamos Gerosios Naujienos išsipildymas nepriklauso nuo žmogiškos prigimties, todėl mes turime tvirtą viltį, kuri be jokios abejonės išsipildys. Šis žinojimas gali atvesti mus iš nevilties į džiaugsmą, iš beviltiškumo į optimizmą, nes jis yra paremtas Dievo meile. Jis remiasi tikrais ir tvirtais pažadais, kuriuos dėl savo teisumo ir teisingumo Visagalis įvykdys vėl atsiusdamas Jėzų į šią žemę.

Viršelio nuotraukoje matomas peizažas yra nufotografuotas prie Galilėjos ežero šiauriniame Izraelyje, kur Jėzus vaikščiojo su savo mokiniais ir skelbė Karalystės Evangeliją. Būtent čia gyvybę teikiantys jo žodžiai buvo skelbiami visų luomų žmonėms - pradedant tais nuolankiais žvejais, kurie tapo jo mokiniais, ir baigiant žydų religiniais vadovais, kurie atmetė jo mokymą. Šias straipsnias mes norime padėti jums suprasti Dievo duotą nuostabią žinią, esančią "EVANGELIJOJE".

Ívadas - kas yra Evangelija?

VIENAM žymiausių krikščionybės skelbėjų apaštalui Pauliui jo atsivertimo metu Jėzus paskyrė misiją tardamas,kad "...jis yra mano rinktinis įrankis, kuris neš mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams."1 Pastarasis vėliau savo laiške Romiečiams prisistato kaip "Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktasis apaštalas, išskirtas [skelbti] gerąją Dievo naujieną."2 Kreipdamasis į savo skaitytojus jis rašė:

"...mano širdis traukia ir jums Romoje selbti Evangeliją. Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui."3

GEROJI NAUJIENA

Mūsų Biblijose Naujajame Testamente vartojamas žodis "Evangelija" yra killęs iš graikiško žodžio "evaggelion", kas reiškia gerąją naujieną arba žinią. Iš šios šaknies yra kilę ir daugiau mūsų kalboje vartojamų žodžių. Pavyzdžiui evangelizuodamas romėnų pasaulį ir skleisdamas žinias apie Evangelijos gerąją naujieną, Paulius, kaip evangelistas, rašė: "...aš esu jai paskirtas šaukliu, apaštalu ir mokytoju."4

Paulius suvokė šio Evangelijos mokymo gyvybinę svarbą, nes tai yra Dievo jėga kiekvieno tikinčiojo išgelbėjimui. Nesuvokti šito reiškia likti tamsoje, nes jis rašė:

"Jegu mūsų Evangelija tebėra paslėpta, tai ji paslėpta vien tik einantiems į pražūtį, netikintiesiems, kuriems šio pasaulio dievaitis apakino protus, kad jie neišvystų Kristaus šlovės - Evangelijos šviesos; ogi Kristus yra Dievo atvaizdas."5

Pati krikščionybės esmė ir yra ši su didžiuoju Jėzaus darbu susijusi Evangelijos savybė teikti gyvybę. Ragindamas jaunąjį Timotiejų prisijungti prie jo kentėjimų dėl Evangelijos, Paulius primena jam, kaip Dievas "...mus išgelbėjo bei pašaukė į šventąjį pašaukimą ne atsižvelgdamas į mūsų darbus, bet savo laisvu nutarimu bei malone, kuri dovanota mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus. Ji dabar tapo regima pasirodžius mūsų Išganytojui Kristui Jėzui, kuris sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija."6

GEROSIOS NAUJIENOS APIBŪDINIMAS

Bet apriboti Evangelijos akiratį tik mūsų Gelbėtojo darbu, kai jis mirė ant kryžiaus, būtų klaida, nes tada išleidžiamas iš akių daug platesnis planas, kurį Dievas nuo seno turėjo omenyje. Tiesą sakant, mums nėra palikta galimybė spėlioti, nes Jėzaus ir apaštalų skelbta Evangelija yra apibūdinta labai konkrečiai. Po to, kai Erodas suėmė jo pusbrolį Joną Krikštytoją, "...Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną, kad atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: "Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!".7 Dar sužinome, kad iki savo nukryžiavimo trejus metus "Jėzus keliavo per miestus ir kaimus, mokydamas ir skelbdamas gerąją naujieną apie Dievo karalystę. Su juo buvo Dvylika..."8

Panašiai Jėzus išsiuntė ir savo dvylika mokinių skelbti Dievo karalystės žmonėms. Parašyta, kad "...išėję jie traukė per aplinkinius kaimus, visur skelbdami gerąją naujieną..."9 Atkreipiame dėmesį, kaip sąvokos "Evangelija" ir "Dievo karalystė" keičiamos viena kita visiškai neužsimenant apie nukryžiavimą. Vargu, ar mokiniai skelbtų tai, ko jie nesuprato iš anksto. Pavyzdžiui, Jėzus, mokydamas savo mokinius, tvirtino:

"..."Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels". Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti."10

Laikui bėgant Gerosios Naujienos esmė nepakito. Nuo savo prisikėlimo iki užžengimo į dangų keturiasdešimt dienų Jėzus praleido "aiškindamas apie Dievo Karalystę"11 Jo paskutiniai žodžiai buvo šie:

"...Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas."12

Štai du evangelistų mokymo turinio pavyzdžiai po Jėzaus paėmimo į dangų. Samarijos miesto žmonės "...patikėję Pilypu, skelbiančiu gerąją Dievo karalystės naujieną ir Jėzaus vardą, ėmė krikštytis vyrai ir moterys."13 Apaštalų darbų knyga užbaigiama aprašant kaip dvejus metus Romoje Paulius "...skelbė Dievo karalystę ir visiškai laisvai, netrukdomas, mokė apie Jėzų Kristų."14  Mes turime nuostabų evangelisto Pauliaus darbo Romoje aprašymą:

"Paskyrę jam dieną, daugelis suėjo pas jį į butą. Nuo ryto iki vakaro jis dėstė jiems  ir liudijo apie Dievo karalystę įrodinėdamas jiems Jėzų iš Mozės Ístatymo ir Pranašų"15

EVANGELIJOS SKELBIMAS PRIEŠ KRISTAUS ATĖJIMĄ

Daugelis krikščionių klaidingai mano, kad Evangelijos mokymas prasidėjo tik Naujajame Testamente ir tik jame yra randamas, bet šitaip jie išleidžia iš akių Dievo plano vystymąsį praeityje ir šio vystymosi kulminacijos ryšį su Jėzaus Kristaus vardu ir darbais. Štai Paulius pripažino, kad Evangeliją, kuriai jis buvo pašauktas, "...Dievas buvo iš anksto pažadėjęs per savo pranašus šventuosiuose Raštuose."16 Laiške Romiečiams Paulius sako savo skaitytojams:

" Tam, kuris gali jus padaryti stiprius, kaip sako mano Evangelija ir Jėzaus Kristaus skelbimas, sekant apreiškimu paslapties, nutylėtos per amžinuosius laikus, o dabar atskleistos ir pranašų raštais amžinojo Dievo įsakymu paskelbtos visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui, - vienam išmintingajam Dievui per Jėzų Kristų šlovė amžių amžiais! Amen."17

Minėtieji raštai - tai Senojo Testamento knygos, dėl kurių Jėzus sakė savo kritikams: "Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvnimą. Tie Raštai ir liudija už mane."18 Savo laiške krikščionims, gyvenantiems Galatijoje, Paulius aiškina, kad:

"...Raštas, numatydamas, kad Dievas tikėjimu nuteisina pagonis, iš anksto paskelbė Abraomui gerą naujieną: Tavyje bus palaimintos visos tautos. Taip tikintys žmonės susilaukia palaiminimo kartu su tikinčiuoju Abraomu...O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą."19

Kai kurie Abraomo palikuonys, nepasižymėję tokiu pat tikėjimu, mirė dykumoje, taip ir nesugebėję įžengti į šalį, pažadėtą jų protėviui. Taigi Paulius perspėja mus visus:

" Dar galioja pažadas leisti įeiti į jo atilsio šalį. Todėl nesnauskime, kad kuris nors iš jūsų nepasirodytų praradęs tą progą. Mes kaip ir jie esame gavę gerąją naujieną. Vis dėlto išgirstas žodis neišėjo jiems į naudą, nes jie tikėjimu nesijungė su kitais, kurie buvo girdėję."20

Jeigu mes patyrinėsime Senojo Testamento Raštus, tai atrasime, kad vėliau Abraomo palikuonys įsitvirtino kaip tauta pažado žemėje, tapdami Dievo tauta ir Dievo Karalyste praeityje. Dievas pažadėjo karaliui Dovydui, kad kada nors po jo mirties "...aš pažadinsiu po tavęs palikuonį, kuris bus iš tavęs gimęs, ir sustiprinsiu jojo karalystę. Jis pastatys mano vardui namus, o aš patvirtinsiu jo karalystės sostą į amžius."21 Kas gi buvo tas palikuonis, kuriam skiriamas toks didelis dėmesis šiame pažade? Atsakymą randame angelo Gabrielio žodžiuose mergelei Marijai, kai šis apreiškė jai dar negimusio jos sūnaus didybę:

"...Štai tu [Marija]... pavadinsi [jį] Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius ir jo viešpatavimui nebus galo."22

JĖZUS GIMĖ BŪTI KARALIUMI

Jei Evangelijos geroji naujiena yra susijusi su Dievo Karalyste, tada pagrindinė Dievo plano figūra privalo būti Jėzus Kristus. Teismo metu Pilotas paklausė jo: "..."Vadinasi, tu esi karalius?" Jėzus atsakė: "Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso"."23 Pilotui reikalaujant, prie kryžiaus, laikančio kūną žmogaus, kuris liudijo prieš Romos valdytoją apie savo karališką titulą, buvo prisegtas užrašas trijomis kalbomis. Ten buvo parašyta: "Jėzus Nazarietis, žydų karalius".

Mes esame kviečiami rimtai priimti tai, kas sakoma apie "jo [Dievo] Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo giminės, šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi,- Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį."24 Niekas negali sutrukdyti prisikėlusio Viešpaties sugrįžimui į žemę karaliauti Dovydo soste, ir iš to tikrai yra aišku, kodėl evangelistams buvo ir yra šiandien liepiama nuolat skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę.

Kad Jėzus galėtų įkurti Dievo Karalystę, dabartinė žmonių valdymo sistema turės būti sunaikiknta. Paulius paskelbė Atėnų gyventojams, kad:

"Jis [Dievas] nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė ir visiems už jį laidavo prikeldamas iš numirusių."25

Šio dramatiško įvykio, jo antrojo atėjimo, atomazga bus tokia: "Pasaulio karalystė tapo mūsų Viešpaties ir jo Mesijo kralyste, ir jis viešpataus per amžių amžius!"26

MŪSŲ DALIS KARALYSTĖJE

Kiekvienam, kuris tiki gerąją naujieną apie karalystę, yra suteikta viltis asmeniškai dalyvauti būsimojo pasaulio tvarkyme. Prisiminkime nuliūdusių apaštalų būrį, susirinkusi viršutiniame kambaryje likus kelioms valandoms iki nukryžiavimo. Jėzus užtikrino juos:

"Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose, todėl aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas. Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių."27

Kas turėtų būti svarbiausia šiame mūsų gyvenime? Jėzus sako, kad mes neturėtume jaudintis dėl materialių dalykų:

"Verčiau ieškokite jo karalystės, o tai bus jums pridėta. Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!"28

Tie, kurie gaus šį didžiulį apdovanojimą, su dėkingumu pripažins, kiek daug jie yra skolingi Jėzui už nukryžiavimo metu jo pasiektą pergalę prieš nuodėmę ir mirtį. Jų asmeninis išgelbėjimas yra "...nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo liudytojo, mirusiųjų pirmgimio, žemės karalių valdovo. Tam, kuris mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes, ir padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui,- jam šlovė ir galybė per amžių amžius! Amen."29

JĖZUS - VIENINTELIS GELBĖTOJAS

Kristaus Evangelijos mokymas nepritaria kitų religijų priėmimui. Yra tik vienas tikėjimas, ir Jėzus yra vienintelis gelbėtojas. Apie Jėzų Kristų iš Nazareto Petras skelbia: "Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti."30 Kaip ir Jėzus pareiškė apie save:

"...Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane."31

"...nes aš gyvenu ir jūs gyvensite."32

Kristaus pavyzdis yra unikalus, suteikiantis užtikrintą viltį ateičiai. Visi kiti žmogiški mokytojai, kad ir kaip norintys gero, sugeba pasiūlyti viltį tik šiandienai, tik šiame gyvenime, kadangi jų galimybės neišvengiamai ribotos, ir mirštant viskas pasibaigia. Matas savo Evangelijos pabaigoje aprašo, kaip po savo prisikėlimo atsisveikindamas su vienuolika mokinių, Jėzus patvirtino pažado dėl būsimojo gyvenimo karalystėje tikrumą.

"Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: "Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos"."33

EVANGELIJOS AKIRATIS

Jėzaus darbai nėra grynai tautinio ar netgi tarptautino pobūdžio. Raštai mums sako, kad jis buvo "...Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę."34 "...kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas."35 Vieną diena Dievas paskirs Savo Sūnų karaliumi ant šventojo Siono kalno Jeruzalėje: "Reikalauk iš manes - ir aš tau duosiu tėvonystėn pagonis ir tau paveldėti žemės galus."36 Tada visos tautos bus palaimintos yptingame palikuonyje, kaip buvo pažadėta Abraomui paskelbtoje Evangelijoje.

Ši pasaulinės reikšmės geroji naujiena peržengia visas tautines, kultūrines, kalbines ir ideologines ribas, nes ji yra:

apreiškimas paslapties "...paskelbtos visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui."37

"Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms."38

"...nes ji yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui."39

"...Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena."40

Per paskutiniuosius du tūkstančius metų pasaulis išgyveno radikalius socialinius ir politinius pokyčius. Bet Biblijos mokymas apie Dievo Karalystę ir Jėzaus Kristaus vardą yra nekintantis, jam nereikia nei peržiūrėjimo, nei papildymo. Griežtas Pauliaus perspėjimas tiems, kurie jo laikais iškraipydavo Kristaus Evangeliją, lygiai taip pat tinka ir mūsų dienomis "...jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę,- tebūnie prakeiktas!"41

MESIJO SURADIMAS

Jėzus nebuvo tiesiog savojo laikmečio herojus, iškylęs dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių. Jėzus pranoko savo laikus, nes jo vaidmuo jau seniai buvo smulkiai apibūdintas daugelyje įvairių pranašysčių. Būtent todėl pirmieji mokiniai ir pripažino jį kaip asmenį, aprašytą Senojo Testamento raštuose:

"..."Radome Mesiją!" (Išvertus tai reiškia: "Dievo Pateptąjį - Kristų".)"- Andriejus pasakė savo broliui Simonui.

"..."Radome tą, apie kurį rašė Mozė Ístatyme ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus"."- Pilypas pasakė Natanaeliui.

"..."Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!""-Natanaelis pasakė Jėzui.42

Tyrinėdami tuos pačius Raštus, mes taip pat galime surasti Jėzų, atpažinti jį, kaip nuo seno pažadėtą Mesiją. Skirtumas yra tik tas, kad mes gyvename ilgo laikotarpio tarp jo abiejų atėjimų pabaigoje, ir kad galėtume asmeniškai pamatyti Jėzų iš Nazareto, turėsime sulaukti jo sugrįžimo į žemę su galia ir didžiule šlove.

"Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą, taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad atsilygintų už visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet jo laukiančiųjų išganymui."43

Tuo tarpu prašymas, esantis tikintiesiems suteiktoje pavyzdinėje maldoje, yra įgavęs savo tikrąją prasmę:

"Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje taip ir žemėje."44

NAUJIENOS & NUOMONĖS

Betliejaus žvagždė

Prieš Kalėdas parduotuvėse būna sujudimas. Gerai, kad kiekvienas prisimena Jėzaus Kristaus gimimą. Betgi ši data - gruodžio 24/25 diena - buvo parinkta vienuolio Dionizijaus Eksigėjaus 525 m. po Kr. tam, kad 1 m. po Kr. pradžia pagal romėnų kalendorių sutaptų su Jėzaus apipjaustymu aštuntąją dieną ⁽¹⁾ , jo pirmojo įžengimo į Jeruzalę metu.

Jau seniai pripažinta, kad tiek diena, tiek metai greičiausiai yra neteisingi. Dievo planą labiau atitiktų "Dievo Avinėlio" įžengimas į Jeruzalę per Velykas, o ir piemenys paprastai būna laukuose pavasarį.

O kaip dėl metų? Istorikas Juozapas rašo, kad Erodas mirė 4 m. pr. Kr., taigi Jėzus turėjo būti gimęs prieš tai ⁽²⁾. Savo straipsnyje žurnale "Science and Christian Belief" (1993 m., No 2, 83 psl.) Colin Humphreys teigia, kad Betliejaus žvaigždė - tai kometa, pasirodžiusi apie Velykas 5 m. pr. Kr.

Mr. Humphreys mini, kad kiniečių raštuose randamas šios kometos pasirodymo aprašymas iki smulkmenų atitinka tai, kas Biblijoje parašyta apie išminčių apsilankimą, žvagždės judėjimą iš rytų pietų link ir jos pasirodymą virš Betliejaus. Straipsnyje dar aptariamas surašymo laikas ⁽³⁾, taip pat tas faktas, kad Marija ir Juozapas kasmet vykdavo į Jeruzalę švesti Velykų ⁽⁴⁾, bei jų bėgimas į Egiptą.

Ypač įdomu yra tai, kad jei Jėzus Kristus gimė 5 m. pr. Kr. balandyje, tai 1996 m. balandyje bus 2000 jo gimimo metinės. Aprašyta, kad kai Jėzus atvyko į Jeruzalę prieš savo nukryžiavimą, jis, likus šešioms dienoms iki Velykų, įžengė į miestą, lydimas šūksnių:

"Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu - Izraelio Karaliui!" ⁽⁵⁾

Čia Jėzus demonstravo pranašystę apie savo antrąjį atėjimą, kaip "Karalių Karalius ir Viešpačių Viešpats" ⁽⁶⁾. Mes nežinome jo sugrįžimo nei dienos, nei valandos, bet visiems jo pasekėjams yra būtina atkreipti dėmesį į jo duotą perspėjimą:

"Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje." ⁽⁷⁾

(1) Luko 2:21 (2) Mato 2:13 (3) Luko 2:2 (4) Luko 2:41 (5) Jono 12:13

(6) Ap. Jonui 9:9,10 (7) Luko 21:36

Evangelija Senajame Testamente

ŠIANDIEN vartojama žodžio "Evangelija" reikšmė apriboja ją Jėzaus ir jo apaštalų mokymu. Ankstesniame straipsnyje, pavadintame "Kas yra Evangelija?" apibrėžta šio žodžio reikšmė Biblijos kontekste, paaiškinant kad Evangelija buvo žinoma jau prieš Kristaus gimimą. Iš to seka, kad Evangelijos žinia randama ir Senajame, ir Naujajame Testamentuose.

Šiame straipsnyje mes pakalbėsime apie žmogaus nuopuolį ir apie Evangelijos reikalingumą. Taip pat pasistengsime atsekti glaudų Dievo plano ryšį su pirmu užrašytu pokalbiu su Abraomu, vėliau su Dovydu bei pranašais.

EVANGELIJOS BŪTINYBĖ

Jeigu atsiversime Biblijos pradžią ir panagrinėsime pirmuosius Pradžios knygos skyrius, tai sužinosime, kad sukūręs žmogų, Dievas jam paliepė:

"Valgyk iš visų rojaus medžių; o iš medžio žinojimo gero ir pikto nevalgyk; nes tą dieną, kuroje iš jo valgysi, neišvengiamai mirsi."[1]

Mes žiniome, kad patikėję žalčio teiginiu "Visai judu nenumirsite", Ieva, o po to ir Adomas, paragavo uždrausto vaisiaus. Tada žmogus buvo išvarytas iš Edeno sodo, "kad jis įgyventų žemę iš kurios buvo paimtas."[2] Trečiame Pradžios knygos skyriuje Dievas nubaudžia visą žmoniją tokiais žodžiais: "Savo veido prakaite tu valgysi duoną, iki nesugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas, nes dulkė esi ir dulke vėl pavirsi."[3]

 Jeigu Dievas būtų nusprendęs daugiau visiškai nesidomėti žmonija, tuo viskas būtų ir pasibaigę. Žmogus dėl savo prigimties būtų sunaikinęs savo giminę. Bet mes žinome, kad nepaisant žmogaus nuodėmingumo, "Dievas taip pamilo pasaulį,"[4] kad nusprendė suteikti išsigelbėjimo galimybę. Todėl Dievas sukūrė planą šitam savo tikslui pasiekti. Tai atskleista Biblijoje randamoje Evangelijoje, arba "gerojoje naujienoje" apie Dievo planą.

PAŽADAI ABRAOMUI

Dievo Evangelija yra "geroji naujiena" dėl būsimojo palaiminimo apreikšta pažade Abraomui, kurį apaštalas Paulius aprašo šitaip:

"Ir Raštas, numatydamas, kad Dievas tikėjimu nuteisina pagonis, iš anksto paskelbė Abraomui gerą naujieną: Tavyje bus palaimintos visos tautos."[5]

Paulius mini "Abraomo palaiminimą", kuris turi ateiti visoms tautoms per Jėzų Kristų. Taigi šio palaiminimo atskleidime Abraomo vaidmuo yra labai svarbus. Jis yra tėvas Izraelio tautos, kurią Dievas išrinko kad ji skelbtų Jo vardą ir įvykdytų Jo planą dėl žemės ir jos gyventojų. Paulius mums sako: "O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonis bei paveldėtojai pagal pažadą."[6]

Šitie žodžiai yra labai reikšmingi, nes jie sako mums kad labai seniai duoti pažadai Abraomui yra svarbus tiems, kurie šiandien yra tapę Dievo vaikais. Tam, kad būtume Abraomo palikuonimis, mes privalome tikėti jam duotais pažadais. Jeigu norime būti jo "paveldėtojais", mes turime būti paklusniais, kaip jis, ir privalome tikėti Abraomo "palikuoniu", Jėzumi Kristumi. Mes tampame "paveldėtojais" krikštydamiesi į Kristų ir šitaip parodydami savo tikėjimą šiuo didingu pažadu.

 Tai, kas Biblijoje apreikšta apie Abraomą, yra svarbu ir dėl kitos priežasties. Tuose aprašymuose sakoma, kad Abraomui Evangeliją paskelbė Viešpaties angelas.

Bet kokia gi buvo Abraomo kilmė ir kultūrinė aplinka?

Abraomas buvo tiesioginis Semo, Nojaus sūnaus, palikuonis. Mes žinome, kad Semas garbino tikrąjį Dievą. Bet Tarė, Abraomo tėvas, atrodo buvo apleidęs tą tikėjimą. Jis apsigyveno Ure, Khaldėjoje (dabartiniame Irake). Tenai jis ir jo šeima gyveno daug metų garbindami pagoniškus Šinaro dievus. Būtent tada Dievas apsireiškė Abraomui ir tarė jam: "Išeik iš savo žemės ir iš savo giminės, ir iš savo tėvo namų ir eik į žemę, kurią aš tau parodysiu."7

Dėl to visa šeima išėjo iš Uro ir pasuko šiaurės link "derlinguoju pusmėnuliu" per Mesopotamiją. Tarė, Abraomas, Saraji, Abraomo žmona, ir Lotas, Abraomo sūnėnas, pakluso Viešpaties paliepimui ir atsiskyrė nuo stabmeldžių, gyvenusių chaldėjiškoje Mesopotamijos dalyje. Trumpam jie apsistojo Harane kol Viešpats vėl pasirodė Abraomui.

 Būtent čia Dievas ir tarė Abraomui:

"Aš padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu, ir išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaimintas. Aš palaiminsiu tave laiminančius ir prakeiksiu tave keikiančius, ir visos žemės giminės bus tavyje palaimintos."8

Kalbėdamas apie šį pažadą apaštalas Paulius sako mums, kad šitaip Dievas "paskelbė Abraomui gerą naujieną". Geroji žinia apie palaiminimą visoms tautoms taps tikrove, kai Abraomas ir jo palikuonis bus žinomi visoje žemėje.

KRISTUS - ABRAOMO PALIKUONIS

Svarbu atkreipti dėmesį, kad rašydamas mokiniams Galatijoje apie paveldėjimą, Paulius sako: "Pažadai buvo duoti Abraomui ir jo palikuoniui. Nėra pasakyta "ir palikuonims", ne daugiskaita, o kaip apie vieną: ir tavo palikuoniui, tai yra Kristui." 9 Šičia apaštalas teigia, kad sakydamas Abraomui: "Šitą šalį aš duosiu tavo palikuonims"10, Dievas pažadėjo Kanaano (Izraelio) žemę Kristui. Taigi mes turime priimti šį faktą kaip svarbiausią esminį Karalystės Evangelijos principą.

TOLIMESNI PAŽADAI ABRAOMUI

Tuoj po šito Lotas, Abraomo sūnėnas, atsiskyrė nuo Abraomo ir mums pasakojama, kad Viešpats vėl apsireiškė Abraomui ir tarė:

"Pakelk savo akis ir pažvelk iš vietos, kurioje dabar esi, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus. Visą žemę, kuria matai, aš duosiu tau ir tavo plikuonims amžinai. Ir aš padauginsiu tavo palikuonis kaip žemės dulkes. Jei kas iš žmonių gali suskaityti žemės dulkes, galės taip pat suskatyti tavo palikuonis. Kelkis ir pereik žemę išilgai ir skersai, nes aš tau ją duosiu."11

Vėliau, po pažadų pakartojimo praėjus nemažai laiko, kai Abraomas buvo sulaukęs devyniasdešimt devynių metų amžiaus, Dievas vėl apsireiškė jam, kad patvirtintų Savo pažadus. Ta proga kalbėdamas su juo Dievas pakeitė jo vardą iš Abramo į Abraomą, tuo primindamas, kad jis yra padarytas pasaulio paveldėtoju ir didelės daugybės tėvu.

Dievas tarė:

"Tai aš esu, ir mano sandora su tavim, ir tu būsi daugelio tautų tėvas. Ir toliau tu nebesivadinsi Abramu,bet tavo vardas bus Abraomas, nes aš tave paskyriau daugelio tautų tėvu. Ir padarysiu, kad tavo palikuonys daugėtų be galo, ir iš tavęs rasis tautos, ir karaliai kils iš tavęs. Aš patvirtinsiu savo sandorą tarp manęs ir tavęs, ir tavo palikuonių po tavęs jų kartose kaip amžiną sandorą, kad aš būčiau Dievas tavo ir tavo palikuonių po tavęs. Ir aš duosiu tau ir tavo palikuonims žemę,kur tu esi klajūnas, visą Kanaano žemę, amžinon nuosavybėn; ir aš būsiu jų Dievas."12

PAŽADŲ ATNAUJINIMAS IZAOKUI IR JOKŪBUI

Mirus Abraomui, Dievas apsireiškė jo sūnui Izaokui tuo metu, kai šis buvo nusprendęs keliauti į Egiptą. Jis pasakė Izaokui:

"Neik į Egiptą, bet sustok šalyje, kurią aš tau pasakysiu. Būk joje ateivis, ir aš būsiu su tavim, ir tave plaiminsiu; nes tau ir tavo palikuonims aš duosiu visas šitas šalis, tesėdamas priesaiką, kurią daviau tavo tėvui Abraomui. Aš padauginsiu tavo palikuonis kaip dangaus žvaigždes; ir duosiu tavo palikuonims visas šitas šalis; ir tavo palikuonyse plaimintos bus visos žemės tautos, dėl to kad Abraomas buvo klusnus mano balsui ir sergėjo mano įsakymus ir paliepimus, ir laikė apeigas ir įstatymus."13

Panašiai atsitiko ir Izaoko sūnui Jokūbui; Dievas apsireiškė jam regėjime, kai jis keliavo į Haraną:

"Ir [matė] Viešpatį, pasirėmusį ant kopėčių ir jam tariantį: Aš esu tavo tėvo Abraomo Dievas ir Izaoko Dievas; žemę, kurioje miegi, aš duosiu tau ir tavo palikuonims....ir plaimintos bus tavyje ir tavo palikuonyse visos žemės giminės. Ir aš būsiu tavo sargas, kur nors tu eisi, ir tave atvesiu atgal į šitą žemę; ir nepaliksiu, kolei neįvykdysiu visa, ką pasakiau."14

Ir Izaokui, ir Jokūbui Dievas pažadėjo, kad kada nors ateityje Jis duos žemę arba šalis jiems, jų palikuonims ir ypatingam palikuoniui, kuris yra ne kas kitas, kaip Kristus, ir per Kristų visos tautos bus palaimintos.

Dovydas buvo antrasis Izraelio karalius, ir mes skaitome, kad Dievas jį pakyrė kaip "vyrą pagal savo širdį".15 Dievas paliepė Samueliui patepti jį Izraelio karaliumi. Šitaip Dovydas tapo Viešpaties pateptuoju, ir užžengęs į sostą, valdė tautą kaip Dievo karalius. Mes žinome, kad savo valdymo pradžioje jis daug kovojo kad sutriuškintu Izraelio priešus, ir kai tas buvo padaryta, Dievas leido jam pailsėti nuo visų priešų. Štai tada Dovydas nusprendė pastatyti didingą šventyklą ir patalpinti joje sandoros skrynią. Bet šis planas nesulaukė Dievo pritarimo, ir pranašui Natanui buvo liepta eiti ir sakyti Dovydui, kad šis nestatytų Dievui namų, bet "Viešpats padarysias tau namus"16

Jeruzalė - Dovydo miestas

Toliau paaiškinama, ką Dievas turėjo omenyje:

"O kai pasibaigs tavo dienos ir tu būsi užmigęs su savo tėvais, aš pažadinsiu po tavęs palikuonį, kuris bus iš tavęs gimęs, ir sustiprinsiu jojo karalystę. Jis pastatys mano vardui namus, o aš patvirtinsiu jo karalystės sostą į amžius. Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus. Jei jis padarys ką neteisingai, aš jį sudrausiu vyrų rykštėmis ir žmonių vaikų smūgiais... Tavo namai bus ištikimi ir tavo karalystė amžina tavo akivaizdoje, ir tavo sostas bus nuolat tvirtas."17

Galima teigti, kad šį pažadą įvykdė Dovydo sūnus Saliamonas. Jis iš tikrųjų buvo Izraelio karaliumi po savo tėvo, ir jis tikrai pastatė nuostabią šventyklą, kad pagerbtų Dievą. Bet Saliamono sostas nebuvo nuolat tvirtas, ir Dovydas jo nepamatė. Šie pažadai kalba apie ateitį ir apie didįjį Dovydo Sūnų.

PRANAŠŲ ŽINIA

Senojo Testamento pranašai - tai žmonės, kurie būdavo siunčiami tada, kai Izraelio tauta nusigręždavo nuo Dievo. Jų žinia būdavo dvilypė:

    1) perspėjimai, susije su  tuo metu toje vietoje esančia situacija

    2) pranašystės apie Dievo planus ateičiai.

 Ir kai mes tyrinėjame pranašystes, kuriose kalbama apie Dievo planus ateičiai, (t.y. Jėzaus sugrįžimą ir Jo Karalystės įkūrimą), štai būtent ten mes ir surandame Evangelijos žinią. Penkiolika Senojo Testamento pranašų kalba apie Dievo plano išsipildymą. Vien tiktai Jonos žinia apsiriboja konkrečiu laiku ir vieta. Ir Izaijas, ir Danielis iš anksto nusakė Jėzaus gimimą. Izaijo pranašystėje apie Jėzų kalbama ne tik apie jo gimimą, bet ir apie jo misiją, mirtį ir jo karaliavimą ateityje.

IZAIJO ŽINIA

 Izaijas kalba apie sandorą, sudarytą su Dovydu, kaip apie "...amžiną sandorą ir ištikimus Dovydo pasigailėjimus."18 Šios sandoros įgyvendinimui ir išsipildymui reikės karaliaus, kuris valdytų amžinąją karalystę. Izaijas dar sako mums: "Štai mergaitė pradėjo ir gimdo sūnų, ir ji vadina jį vardu Emanuelis."19 (Šiuos žodžius cituoja Lukas, aprašydamas angelo apsireiškimą Marijai ir Jėzaus gimimo išpranašavimą.)

Izaijas užtikrina mus dėl būsimosios karalystės realumo šiais žodžiais:

"Nes mums gimė kūdikis ir mums duota sūnus: Viešpatavimas yra ant jo peties, ir jis bus vardu: Nuostabus, Patarėjas, Galingasis Dievas, būsimojo amžiaus Tėvas, Taikos Kunigaikštis. Jo viešpatavimas daugės, ir taikai nebus galo; jis sėdės Dovydo soste ir jo karalystėje, kad ją sustiprintų ir paremtų teismu ir teisybe jau dabar ir per amžius."20

Tai dar kartą patvirtina Sandorą, kurią Dievas sudarė su Dovydu, kad patarasis turės didį sūnų, kuris valdys jo soste, ir kurio karalystei nebus galo.

Vėliau Izaijo pranašystėje pateikiamas būsimojo amžiaus karalystės ir taikingumo aprašymas. Mes sužinome iš Izaijo pranašystės, kad Dievas sutvers "...naują dangų ir naują žemę; senesnieji nebebus atmintyje ir nebepakils į širdį."21 Žemėje viešpataus negirdėta taika ir pasitenkinimas. Pranašas užbaigia šį skyrių, aprašydamas gyvenimo taikingumą šiais žodžiais: "Vilkas ir avinėlis ganysis drauge, liūtas ir jautis ės šiaudus ir dulkės bus maistas žalčiui. Jie nekenks ir neužmuš visame mano šventajame kalne, sako Viešpats"22

KITOS PRANAŠIŠKOS ŽINIOS

Pranašas Jeremijas patvirtina tuos būsimuosius dalykus, ,kurie buvo pažadėti Izraelio ir Judo namams. Jo žinia taip pat patvirtina sandorą, sudarytą su Dovydu, ir pabrėžia:

"Anose dienose ir anuo laiku aš išželdinsiu Dovydui teisybės želmenį, ir jis darys teismą ir teisybę šalyje. Anose dienose Judas bus išgelbėtas ir Jeruzalė gyvens saugiai, ir tas yra vardas, kuriuo jį vadins: Viešpats, mūsų Teisusis."23

Pranašas Danielius patvirtina Evangelijos žinią Dievo suteiktame Nabukodonosoro sapno išaiškinime:

"...Dievas pažadins karalystę, kuri neiširs per amžius ir jos viešpatavimas nebus atiduotas kitai tautai. Ji sutrupins ir sunaikins visas šitas karalystes, pati gi stovės per amžius."²⁴

Vėliau jis sako mums, kad:

"...viešpatavimas ir valdžia, ir karalystės didybė, kuri yra po visu dangumi, bus atiduota Aukščiausiojo šventųjų tautai; jos karalystė yra amžina karalystė, ir visi karaliai tarnaus jam ir bus paklusnūs."25

Mikhėjo pranašystė patvirtina anksčiau minėtus dalykus ir pasakoja, kaip tautos garbins Dievą būsimajame amžiuje. Pranašas rašo:

"Bet štai paskutinėse dienose Viešpaties namų kalnas stipriai stovės kalnų viršūnėse ir bus iškilęs aukščiau kauburių, ir į jį plauks tautos. Daug tautų skubės ir sakys: Ateikite, ženkime į Viešpaties kalną ir į Jokūbo Dievo namus; jis mokys mus savo kelių, ir mes eisime jo takais; nes iš Siono išeis įstatymas ir Viešpaties žodis iš Jeruzalės."26

Taigi bendra mokymo gija eina per visą Senąjį testamentą. Pažadai, duoti Abraomui, Izaokui, Jokūbui, Dovydui ir pranašams, atskleidžia mums "Evangeliją" arba "gerąją naujieną" Senajame Testamente. Tai tikrai Dievo planas šiai žemei ir žmonijai. To plano centrinė figūra yra Jėzus - būsimasis karalius, taikingai viešpatausiantis visoje žemėje. Kaip matysime sekančiame straipsnyje, ši tema tęsiasi Naujajame Testamente, Kristaus ir apaštalų mokyme. Šis mokymas taip pat aiškina kaip mes asmeniškai galime gauti tą palaiminimą, kuris ateis, kai žemėje bus įkurta Dievo karalystė.

1 Pradžios 2.17

2 Pradžios 3.23

³ Pradžios 3.19

⁴ Jono 3.16

⁵ Galatams 3.8

⁶ Galatams 3.29

⁷ Pradžios 12.1

⁸ Pradžios 12.2,3

⁹ Galatams 3.16

¹⁰ Pradžios 12.7

¹¹ Pradžios 13.14-17

¹² Pradžios 17.4-8

¹³ Pradžios 26.2-5

¹⁴ Pradžios 28.13-15

¹⁵ Apaštalų darbai 13.22

¹⁶ 2 Samuelio 7.11

¹⁷ 2 Samuelio 7.12-16

¹⁸ Izaijo 55.3

¹⁹ Izaijo 7.14

²⁰ Izaijo 9.6-7

²¹ Izaijo 65.17

²² Izaijo 65.17

²³ Jeremijo 33.15-16

²⁴ Danielio 2.44

²⁵ Danielio 7.27

²⁶  Mikhėjo 4.1,2

Evangelija

Naujajame Testamente

KAIP JAU MINĖJOME, Evangelijos tema randama Senajame Testamente, taigi iš to galime suvokti, kad ši Biblijos dalis yra labai svarbi tikram krikščioniui netgi ir šiais laikais. Tai prieštarauja nuomonei tų žmonių, kurie teigia, kad Senasis Testamentas yra tiesiog mitas bei liaudies kūryba ir nesuteikia jokios informacijos, rekalingos mūsų išganymui. Šios nuomonės klaidingumas paaiškėja iš jau pateiktų nuorodų, be to, Senojo Testamento patikimumas paliudija ir patvirtina Naujojo Testamento patikimumą.

RYŠYS SU SENUOJU TESTAMENTU

Pranašysčių apie Jėzaus Kristaus atėjimą ryšys su Naujuoju Testamentu turbūt geriausiai matomas raštuose tų žmonių, kurie užrašė Evangelijas Naujajame Testamente. Pavyzdžiui, Evangelijoje pagal Morkų skaitome:

"Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia, kaip pranašo Izaijo parašyta: Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties tau kelią. Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!"1

Tai nebuvo tiesioginė pranašystė apie patį Jėzų, bet apie Jėzaus šauklį, tai yra Joną Krikštytoją. Pastebime, kad Evangelijos pagal Morkų pirmieji žodžiai yra šie: "Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia...". Svarbūs yra ir kiti šios citatos žodžiai: "Kaip pranašo Izaijo parašyta". Šie žodžiai atskleidžia aprašomų dalykų ryšį su Senuoju Testamentu, su Izaijo, Dievo pranašo, žodžiais:

"Nusiraminkite, nusiraminkite, mano tauta, sako jūsų Dievas. Kalbėkite Jeruzalės širdžiai ir šaukite jai, kad jos vargas pasibaigė, jos neteisybė atleista, kad ji gavo iš Viešpaties rankos dvigubai už visas savo nuodėmes. Šaukiančiojo balsas: Tyruose taisykite Viešpaties kelią, tyrumoje darykite mūsų Dievo takus tiesius. Kiekvienas slėnis bus užpiltas, kiekvienas kalnas ir kauburys bus sužemintas; kas kreiva, bus tiesu, ir kur nelygu, bus lygūs keliai. Viešpaties garbė bus apreikšta, ir visi kūnai drauge ją matys, nes Viešpaties burna kalbėjo."2

Mes galime paskaityti apie Jono misiją Evangelijos pagal Matą 3 skyriuje. Pagal Senojo Testamento pranašystes tai turėjo būti paruošiamasis darbas Kristaus mokymui, ir kaip mes jau esame pastebėję, Evangelijoje pagal Morkų tai vadinama Jėzaus Kristaus Evangelijos pradžia. Svarbu įžvelgti skirtumą tarp žodžių - tai buvo Jėzaus Kristaus Evangelija, o ne Evangelija apie Jėzų Kristų! Nors Kristus ir buvo Evangelijos žinios kertinis akmuo, bet Jis pats nebuvo Evangelija, kaip pamatysime toliau nagrinėdami raštus.

Kaip aprašyta Evangelijoje pagal Matą, Jono misija buvo parodyti atgailos būtinybę, "...nes prisiartino dangaus karalystė."3 Ir Matas, ir Morkus savo Evangelijose visiškai aiškiai liudija, kad Kristaus skelbta Evangelija buvo Dievo karalystės Evangelija. Tą dalyką, kad Evangelija buvo "Kristaus", o ne "apie Kristų", galima visiškai aiškiai suvokti, išsiaiškinus, ką reiškia šios eilutės, kuriose minima Dievo karalystė, ypač Evangelijoje pagal Matą.

"Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales."4

Ir dar:

"Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visokias ligas bei negalias."5

Šičia raštai nedviprasmiškai susieja Kristaus daromus stebuklus su karalystės skelbimu, ir jei mes atidžiai panagrinėsime šitą dalyką, tai jis atskleis mums tiesą. Daug yra diskutuota apie tikrasias priežastis, dėl kurių Kristus darė stebuklus. Ar jis darė tuos dalykus tiesiog iš užuojautos, o gal norėjo šitaip pritraukti žmones prie savęs ir atitraukti juos nuo pripažintų to laikmečio mokytojų? Ne, tikroji stebuklų priežastis buvo ta, kad Kristaus darbas skelbiant Dievo karalystę būtų patvirtintas dievišku autoritetu. Rašto aiškintojai ir fariziejai su savo veidmainišku mokymu negalėjo pademonstruoti nieko panašaus. Kristus buvo ypatingas žmogus, turintis ypatingą žinią nuo Dievo - Karalystės Evangeliją.

EVANGELIJA KRISTAUS MOKYME

Jau prieš prasidedant Kristaus misijai, Dievo pažaduose buvo labai konkrečiai kalbama apie Mesijo atėjimą, bet gana nedaug užsimenama apie reikalavimus asmenims, kurie norėtų būti Dievo karalystėje. Tuo tarpu Kristaus mokyme pabrėžiama asmeniško pasišventimo svarba.

Matyt geriausiai šis Kristaus mokymo aspektas atsiskleidžia "Kalno Pamoksle", kurį mes randame užrašyta Evangelijoje pagal Matą, 5-7 skyriuose. Kristaus pamokymai nustato normas, kurios yra priimtinos Dievui. Viena reikšmingiausių šios Kristaus mokymo dalies vietų yra ši:

"Ne kiekvienas, kuris man šaukia: "Viešpatie, Viešpatie!", įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią."6

Šioje eilutėje atsiskleidžia esmė viso to,ką Kristus mokė apie Evangeliją - gerąją naujieną apie Dievo karalystę. Ta esmė tokia - nepaklusdami Dievo reikalavimams, mes negalime tikėtis tapti būsimųjų gėrybių, apie kurias mums pasakoja Evangelija, dalininkais.

Iš to seka, kad norėdami paklusti Dievui, mes turime žinoti, ko Dievas nori iš mūsų, o kad įgyti tą žinojimą, mes turime klausytis Dievo, klausytis jo žodžių, kuriuos galime perskaityti Biblijoje. Tam reikia imlaus proto, kuris būtų pasiruošęs priimti pamokymus be išankstinio nusistatymo. Kristaus dienomis daugelis žmonių stokojo šitokio požiūrio, ir būtent todėl Kristus kalbėjo jiems palyginimais. Šitą dalyką jis išaiškino labai įtaigiai, kaip Matas pasakoja mums:

"Aš jiems kalbu palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta. Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite."7

Būtinybę skirti reikiamą dėmesį Dievo reikalavimams Kristus dar labiau pabrėžė savo palyginime apie vieno karaliaus surengtą vestuvių pokylį. Raštai visiškai aiškiai parodo, kad tai yra palyginimas apie Dangaus karalystę (Dievo karalystę). Karaliaus išsiustas pakvietimas atitinka Dievo mums duotą pakvietimą ateiti į jo karalystę. Žmonės, atmetę karaliaus pakvietimą, primena mums, kad daug kas atmeta Dievo pakvietimą. Bet turbūt svarbiausia yra apmąstyti tą faktą, kad vienas žmogus buvo išmestas iš vestuvių pokylio todėl, kad nebuvo tinkamai apsivilkęs. Čia Kristus moko mus, kad reikia būti pasiruošusiems priimti tuos reikalavimus, kuriuos Dievas iškėlė norintiems patekti į karalystę (vestuvių pokylį).8

Kad įvykdytume reikalavimus, kuriuos nustatė Dievas, mes turime įveikti savo natūralius vidinius polinkius vadovautis tik savo pačių troškimais; mes turime vadovautis ir sekti tobulu Kristaus pavyzdžiu, kurį jis mums paliko; ir turime būti pakrikštyti (pilnai panardinant į vandenį) į gelbstintį Kristaus vardą. Apreiškimo knygoje, duotoje apaštalui Jonui, Kristus vėl ir vėl primena apie apdovanojimą, kuris laukia tų, kurie įveiks šį natūralų polinkį nusidėti. Šis apdovanojimas - tai vieta Dievo karalystėje.

Kapas su nuristu akmeniu Jeruzalėje primena mums apie Kristaus prisikėlimo stebuklą

APAŠTALŲ SKELBTA EVANGELIJA

Gali pasirodyti keista, kad čia pateikiamas šis skyrelis, nes atrodytų, kad apaštalų skelbta Evangelijos žinia buvo lygiai tokia pati, kaip ir ta, kurią skelbė Kristus. Geriau panagrinėjus išaiškėja du dalykai:

a) pagrindiniai Evangelijos mokymo dalykiai buvo lygiai tokie patys, kaip ir Kristaus skelbti, nes reikalas čia yra tas, kad visuose dieviškai įkvėptuose raštuose bet kuris svarbus dalykas visada pakartojamas daug kartų.

b) Nors skelbiama Evangelijos žinia buvo ta pati, bet šiek tiek pasikeitė užakcentuojami dalykai. Apaštalai demonstravo Jėzaus Kristaus darbų reikalingumą, jo aukos, mirties ir prisikėlimo reikalingumą, taip pat atgailos ir krikšto, bei po šito sekančio naujo gyvenimo, reikalingumą tiems, kurie trokšta būti amžinojoje Dievo karalystėje.

Apaštalas Paulius rašė:

"Mums dar esant silpniems, Kristus skirtu laiku numirė už bedievius. Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai. Tad dar tikriau dabar, kai esame nuteisinti jo krauju, būsime jo išgelbėti nuo rūsčios bausmės. Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikino su Dievu jo Sūnaus mirtis, tai juo labiau mus išgelbės jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti."9

Paulius daug kartų pabrėžė šią žinią savo raštuose, kiekvieną kartą atskleisdmas vis kitokį aspektą:

"Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių, kaip užmigusiųjų pirmgimis. Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui jo atėjimo metu."10

Savo laiške Titui jis rašė:

"Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo. Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir suburtų sau nuskaistintą tautą, uolią geriems darbams."11

Apaštalai nuolat pabrėždavo, kad kiekvienas gali pasinaudoti Dievo karalystės geraja naujiena ir turėti ją kaip viltį ateičiai. Jie parodė, kad Jėzaus misija, jo gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas, buvo didžiulė Dievo, dangaus ir žemės Sutvėrėjo, dovana žmonijai, bet ji bus naudinga tiktai tiems, kurie priims ją kaip Dievo dovaną, laikysis duotųjų nurodymų ir tikės Dievu. Paulius labai panašiai rašė savo laiške Žydams:

"Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir kad jo ieškantiems atsilygina."12

Šie dalykai buvo skelbiami taip pat įsakmiai, kaip kad ir Kristus skelbė Evangelijos žinią. Visi to meto priešininkai negalėjo lengvai nuneigti šitaip skelbiamų dalykų. Žinoma priežastis buvo ta, kad tai buvo nuo Dievo ir turėjo įkvėpimo galią. Apaštalas Petras sutelkia mūsų mintis ties Evangelijos tiesa ir viltim šiais žodžiais, skirtais:

"...išrinktiems išankstiniu Dievo Tėvo numatymu, Dvasios pašventimu, kad būtų klusnūs ir pašlakstyti Jėzaus Kristaus krauju.Tebūnie jums keleriopai padauginta malonė ir ramybė! Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ir nenykatančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris skirtas jums danguje. Jus Dievo galybė ir sergsti tikėjimu išganymui, kuris parengtas apsireikšti paskuitniu metu."13

Būtų įmanoma toliau cituoti apaštalų raštus ir prirašyti didelę knygą, bet iš jau pateiktų yra aišku, kad apaštalų skelbtoje Evangelijoje neabejotinai buvo pabrėžiama štai kas - jos kertinis akmuo buvo Viešpaties Jėzaus Kristaus darbai.

Būtent jo pasiaukojimas, jo mokymas, stebuklai, kuriuos jis atliko, ir jo didžioji auka įtikino pirmojo šimtmečio krikščionis, kad reikia nusižeminimo ir pasiaukojimo, tam kad skelbti Karalystės Evangeliją didelių persekiojimų akivaizdoje. Būtent nesibaigiančio gyvenimo vilties realumas ir buvo tas tvirtas pamatas, kurį padėjo Kristus, ant kurio statė apaštalai, ir kurį toliau skelbė pirmojo šimtmečio krikščionys.

PIRMOJO ŠIMTMEČIO KRIKŠČIONIŲ VILTIS

Baigdami šį skyrių apie Evangeliją Naujajame Testamente, mes panagrinėsime pirmojo šimtmečio krikščionių viltį, tokią kokia ji buvo pirmą kartą pateikta, nesugadintą ir nepakeistą, kol dar ji nebuvo paveikta išradingo, bet klystančio žmogiško mąstymo. Pirmasis esminis tikėjimo dalykas yra tas, kad bus įkurta amžinoji Dievo karalystė:

"Šitaip dar plačiau atsivers jums vartai į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę."14

Antrasis dalykas yra tas, kad karalystė bus įkurta žemėje:

"Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų , argi būčiau pasakęs: "Einu jums vietos paruošti"? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš."15

Šios eilutės dažnai klaidingai cituojamos norint parodyti, kad teisieji bus apdovanoti danguje. Bet logiškai pamąsčius paaiškės, kad tai klaidingas įsitikinimas. Kristus pasakė, kad jeigu jis išeis, tai sugrįž vėl, tam, "kad jūs būtumėte ten, kur ir aš."; kitaip tariant, čia, žemėje! Tai patvirtino ir angelai Kristaus žengimo į dangų metu:

"Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų."16

Žodžiai "...sugrįš taip pat..." konkrečiai paaiškina, kaip Kristus grįš į žemę. Dar vienas tikėjimo dalykas yra būtinybė būti susijusiam su Dievo pažadais, patvirtintais Evangelijos žinioje. Tikėtis amžinojo gyvenimo Dievo karalystėje įmanoma tik pasikrikštijus po to, kai įtikima Evangelija. Ir kai žmonės patikėjo Pilypu, skelbiančiu dalykus, susijusius su Dievo karalyste ir Jėzaus Kristaus vardu, jie "...ėmė krikštytis vyrai ir moterys."17 Viltis patekti į karalystę nebuvo įgijama vien tik krikšto dėka, tai priklausė dar ir nuo to, kaip laikomasi reikalavimų, kuriuos nustatė ir kurių mokė Kristus:

"O tu laikykis to, ką esi išmokęs ir tvirtai įtikėjęs, žinodamas, iš kokių žmonių esi išmokęs. Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi."18

Išganymas, apie kurį kalba Paulius - tai išsigelbėjimas nuo galutinės pražūties mirštant, o juk tai yra nuodėmingos žmonijos likimas. Išganymas - tai Dievo dovana, tai galimybė mėgautis amžinuoju gyvenimu karalystėje, kuri bus įkurta žemėje Kristui sugrįžus. Tai buvo pirmojo šimtmečio krikščionių viltis! Tai yra tikroji Evangelijos žinia!

NEMOKAMAI

Pareikalaukite

ir

BIBLIJOS SKAITYTOJO VADOVAS

jums bus išsiustas

Jis padės jums sistemingai kiekvieną dieną

 metų bėgyje skaityti Bibliją

Evangelija ir Jūs

KUR JŪS KELIAUJATE ?

DAUGUMA MŪSŲ savo gyvenime kartas nuo karto trokštame keliauti. Tai gali būti noras tiesiog aplankyti seniai matytą draugą kitoje jūsų šalies dalyje, arba noras aplankyti draugus ir gimines kitose šalyse. Paprastai prieš išvykdami mes planuojame kelionę - peržiūrime žemėlapius ir pagalvojame apie transportą. Taip pat mes galvojame apie pinigus, rūbus ir kitus būtiniausius reikmenis, kurių mums gali prireikti kelionėje, nekalbant jau apie pasus ir vizas.

Dabar jūs galite paklausti ką tai turi bendro su Evangelija. Ogi paprasčiausiai, principas, kurį mes ką tik paaiškiniome nuolat taikomas gyvenime norint pasiekti vienokius ar kitokius tikslus. Jis taip pat tinka ir  susijusiems su Dievu dalykams, kurie yra daug svarbesni už bet kokius kitus mūsų ateities planus - juk jie liečia mūsų amžinąjį gerbūvį. Galbūt mes sugebame gerai suplanuoti savo būsimą kelionę ar šiaip kokį užsiėmimą, bet planuodami savo dvasinį gerbūvį mes atrodo neturime aiškios krypties.

Šio straipsnio tikslas - parodyti, kad Evangelija gali paveikti Jus asmeniškai; dabar pats laikas pasiryžti planuoti ateitį, vietoj to, kad leisti gyvenimui tekėti įprastine vaga be jokios aiškios krypties.

EVANGELIJOS REALYBĖ ŠIANDIEN

Jau daug laiko yra praėję nuo tada, kai Jėzus vaikščiojo šia žeme ir skelbė ateinančią Dievo karalystę, kuri užėmė tokią svarbią vietą pirmojo šimtmečio krikščionių viltyse ir lūkesčiuose. Dabar mes gyvename sudėtingame 20 amžiaus pasaulyje, kur labiausiai išsivysčiusiose valstybėse Dievas dažniausiai išleidžiamas iš akių.

Bet jei mes stabtelėtume ir pagalvotume, suvoktume, kad nepaisant didelės pažangos technikoje ir medicinoje žmonių gyvenimas mažai pasikeitė. Žmonija vis dar kenčia nuo ligų, nelaimių, mirties. Mes vis dar apsigaudami siekiame klaidingų tikslų, ir netgi jei daugelis jaučiasi gyveną pilnakraujį gyvenimą, tai kas jų laukia gyvenimo pabaigoje?

Deja, jaunystės grožis nuvysta užleisdamas vietą senatvei su jos skausmais ir galiausiai ateina mirtis. Nors šitiokia perspektyva ir niūri, bet tai vienintelis tikras dalykas šiame mūsų gyvenime.

Niekas nepasiketė. Mes susidūriame su tomis pačiomis problemomis, apie kurias Jėzus kalbėjo beveik prieš 2000 metų. Taigi esant tokiai padėčiai, Evangelijos žinia, GEROJI NAUJIENA apie būsimuosius nuostabius dalykus, yra lygiai tap pat svarbi šiandien, kaip kad ji buvo svarbi tada, kai Jėzus pirmą kartą prabilo miniai Galilėjos kalvose.1 Dabar metas liautis gaudyti vėją laukuose, atsisėsti prie jo kojų ir paklausyti, ką jis sako.

PAŽADAI NETRUKUS TAPS TIKROVE

 Ankstesniuose šio leidinio straipsniuose visiškai aiškiai parodyta, kad Evangelija yra susijusi su labai realia situacija, kurioje Dievas turi įsikišti į įvykius pasaulyje ir įkurti savo Karalystę, kuri pranoks netgi utopiškiausius2 mūsų lūkesčius. Pagrindinis klausimas - kada? Kaip jau matėme, pirmojo šimtmečio krikščionys tikėjosi šito prieš 2000 metų; tai galbūt Dievas pamiršo ar persigalvojo?

Šie klausimai yra svarbus, ir į juos atsako Dievo Tiesos žodis. Šiame besikeičiančiame pasaulyje mes galime būti tikri dėl dviejų dalykų. Pirmasis - mirties realybė, antrasis - Dievas nesikeičia. Pastarasis yra esminis dalykas, paremtas Jo Žodžiu.

Apmastykite šias dvi citatas iš Senojo ir Naujojo Testamentų:

"Nes aš Viešpats ir aš nesikeičiu..."3

"Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų."4

Akivaizdu, kad priešingai nei mes, Dievas nepersigalvoja. Todėl jei Karalystė, kuri buvo pažadėta, dar nėra įkurta, tai tam turi būti kažkoks kitas paaiškinimas. Studijuojant Bibliją tampa visiškai aišku, kad  Evangelijos skelbimas amžių bėgyje yra premtas Dievo nustatytu įvykių planu, nes jis neplieka ateities likimo valiai. Mes galime suprasti šį planą, nes dėl savo beribės išminties Dievas yra paskelbęs jį tiems, kas netingi paskaityti ir paklausyti apie tai.

Dievas paskelbė per pranašą Amosą:

"Viešpats Dievas juk nieko nedaro neapreiškęs savo paslapties savo tarnams pranašams."5

Studijuodami Dievo žodį ir ieškodami kažkokios užuominos apie Dievo Karalystės įkūrimo laiką, mes netrukus suvokiame, kad tai yra neišvengiamas įvykis ir kad netrukus išsipildys tai, kas skelbiama Evangelijoje. Šios užuominos, arba nuorodos, Biblijoje dar yra vadinamos "Ženklais", ir jie yra tiesiog kaip kelio ženklai, nurodantys kaip pasiekti kokią nors vietą.

FIGMEDŽIO ŽENKLAS

Vieną iš šių ženklų pateikė Jėzus, atsakydamas į konkretų mokinių klausimą:

"Kai jis atsisėdo Alyvų kalne, priėjo vieni mokiniai ir klausė: "Pasakyk mums kada tai įvyks? Ir koks tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?""6

Jeigu paskaitysite šią ištrauką iš Evangelijos pagal Matą, jus suprasite šio mokinių užduoto klausimo kontekstą. Buvo kalbama apie Jėzaus antrojo atėjimo ženklus, ir Jėzaus atsakyme nurodoma įvykių seka amžių bėgyje. Jis pateikė šį palyginimą:

"Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara."7

Šis Jėzaus palyginimas primena Biblijos skaitytojams, kad buvo kalbama apie Izraelį, kuris ilgai naudojo šią emblemą kaip tautos "Ženklą". Tai mes galime suprasti iš šios citatos kur kalbama apie Izraelio tautą:

"Ji pavertė mano vynuogyną tyruma, nuplėšė žievę nuo mano figmedžių, nulupo, apiplėšė juos ir parmetė; jų šakos pasidarė baltos."8

Íkllijoje matome Izraelio pašto ženklus su figmedžio emblema. Jėzaus aiškinimas siejasi su "sprogstančiu", skleidžiančiu lapus, figmedžiu, ir jei pagalvosime - suprasime, jog tai gyvybės ŽENKLAS.

Jeigu apžvelgsime šios tautos istoriją nuo Jėzaus laikų, tai sužinosime, kad 70 metais po Kristaus romėnai sunaikino Jeruzalę ir išsklaidė tautą. Bet štai 1948 metais įvyko labai reikšmingas įvykis. Buvo atkurta Izraelio valstybė ir nuo tada tauta iš tikrųjų "išskleidė lapus ir pražydo". Ir dabar šiuolaikiniame pasaulyje Izraelis yra svarbi ir galinga valstybė. Žydų FIGMEDŽIO tauta šiandien yra atkurta po beveik 2000 metų trukusio išsisklaidimo.

Dėl savo sugrįžimo Jėzus dar sakė savo mokiniams:

"Taip pat visa tai išvydę žinokite, jog jis arti, prie slenksčio. Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, iki visa tai įvyks"9

Čia Jėzus sako mums, kad mūsų karta bus gyva, kai jis sugrįž. Tai verčia susimąstyti ir tai gali suteikti mūsų ateities planams kažkokį tikslą.

Kitas svarbus apmąstymo vertas ženklas yra bendra pasaulio būklė prieš pat Kristaus sugrįžimą. Jis atkreipia į tai dėmesį šio Evangelijos pagal Matą skyriaus pradžioje. Ten aprašoma gana baugi padėtis pasaulyje prieš Jėzaus sugrįžimą įkurti Karalystės. Tai parodyta šioje iliustracijoje:

Jeigu palyginsite tai, kas aprašyta Evangelijoje pagal Matą, su Evangelijos pagal Luką 21 skyriumi, tai tikrai atpažinsite daugumą Jėzaus minėtų problemų. Dabar paklausime - ar kartais Jėzaus minėtos problemos neatrodo pažįstamos? Mes įsitikinę, kad atrodo. Tiesiog paimkime ir pavartykime laikraščius, ir jas visas ten rasime. Skaitytojau, šie ženklai yra pasaulio, kuriame mes gyvename, realybė. Tai didžiulis paskatinimas gerai planuoti ateitį!

Mes galime remtis pranašų žinia, ir ypač Danielio knyga10 , kurioje nurodomi konkretus laiko tarpai, ir jie taip pat palaiko požiūrį, kad Evangelijos pažadai netrukus išsipildys. Tiesą sakant, kai kurių žmonių, studijuojančių Bibliją, teigimu,  1996 metais yra didelė tikimybė, kad Dievo planas pasieks kulminaciją ir bus išpildyti visi pažadai. Žinoma, mes negalime kategoriškai tvirtinti, nes prisimename žodžius, Jėzaus pasakytus savo mokiniams:

"Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas."11

Jeigu mes žinotume tikslią datą, mums tikrai kiltų pagunda atidėlioti savo pasiruošimą. Bet Dievas savo kalendoriuje nustatė dieną, kada pasaulį sudrebins įvykiai, apie kuriuos skaitome Apaštalų darbų knygoje:

"Jis [Dievas] nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė ir visiems už jį laidavo prikeldamas iš numirusių."12

Iš tikrųjų, darosi vis aiškiau ir aiškiau, kad ateitį planuoti būtina.

EVANGELIJOS KVIETIMAS - AR JŪS PASIRUOŠÊS?

Aišku, kad mes gyvename reikšmingame laikotarpyje; taigi ką jūs ketinate daryti? Pasirinkimas yra nedidelis ir visai paprastas, bet pasekmės labai skirtingos, ką galime pamatyti žemiau pateiktoje lentelėje:

JŪSŲ VEKSMŲ PLANAS	PASEKMĖS
1 Rimtai pamąstyti	Priimti Evangeliją - Amžinasis gyvenimas
2 Nieko nedaryti	Atmesti Evangeliją - Mirtis
3 Atidėlioti planavimą	Praleisti progą - Mirtis

Mes patariame jums pasirinkti pirmąjį variantą. Realiai pagalvojus - tai vienintelė protinga išeitis. Mes tikimės, kad jūs ją ir pasirinksite, ir tada apsvarstysite Jėzaus žodžius, kuriuos jis pasakė savo mokiniams apie Evangelijos skelbimą:

"Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas."13

Jėzaus nustatyti veiksmai, kuriuos jus turite atlikti, kad galėtumėte pasinaudoti Evangelijos žinioje esančios "Gerosios Naujienos" privalumais, yra rūpestingai suplanuoti taip, kad palengvinti jums apsisprendimą. Štai žemiau pateikiamos keturios pakopos, kurias siūlome jums apsvarstyti ir pagal jas veikti:

 

1. Nuoširdžiai klausykitės Dievo žodžio

2. Tikėkite Dievo žodžiu ir Jo sūnumi Jėzumi Kristumi

3. Pasikrikštykite į gelbstintį Jėzaus vardą

4. Gyvenkite pklusdami jo įsakymams

Atidėlioti, palikti neatliktus darbus, yra žmogiška, ir šitaip prarandamos įvairios galimybės. Ši diena suteikia jums galimybę teisingai suplanuoti savo ateitį. Nieko negalima prarasti, bet įgyti galima viską, tai kodėl gi nežengus šio gyvybiškai svarbaus žingsnio į ateitį ir nepriėmus dieviškojo kvietimo?

Dievo planas netrukus bus įgyvendintas ir to rezultatai pranoks visus jūsų lūkesčius, kaip kad apaštalas Paulius primena mums:

"...Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli."14

Pabaigai, praktiškas pasiūlymas, galintis padėti jums apsispręsti - kodėl gi jums dabar paprasčiausiai nepasimelsti ir nepaprašyti Dievo vesti jus į Jo Karalystę. Po to pabandykite rimtai pastudijuoti Jo žodį tam, kad būtumėte pasiruošę Jėzaus sugrįžimui.

Tokia yra EVANGELIJOS tikrovė - tai yra tiesa, kaip Jėzus pasakė:

"Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus."15

Join Our Mailing List Carelinks Newsletters "Gospel News" Magazine Links About Us / Donations Search Carelinks Online Breaking of Bread Books and Articles Books by Duncan Heaster Living With Alcoholism Къкво е Евангелието? Audio Talks / MP3 Events (caption missing)